Istorijos: Mano gyvenimo upės pabaiga

hands

Ilgai kovojau su nepagydoma liga kaip daugelį kartų kartojo man gydytojai. Ligą diagnozavo prieš dvejus metus – III stadijos vėžys. Iš pradžių vis galvojau, kad gydytojai gal suklydo, juk man tik taip paskauda šonas, kaip ir daugelį kartų anksčiau, bet kodėl tas skausmas darosi toks nepakeliamas. Pagal silpstančias savo jėgas suvokiau, kad gydytojai neklysta. Aš nemirsiu, aš negaliu mirti, kodėl aš… Nusprendžiau nepasiduoti operacija-ligoninė, trumpam į namus ir vėl ligoninė chemoterapija, nupliko plaukai, dar krūvos įvairiausių procedūrų. Ir taip jau dvejus metus. Tik labai trumpai tepabūdavau namie, su savo mylimais šeimos nariais, draugais. Pavargau. Pasižiūriu į save veidrodį ir staiga nusigręžiu, išblyškęs veidas, plika galva mane šiurpina. Ir nenumaldomas vidinis pyktis, kodėl aš. Važiuoju mašina Klaipėdos gatvėmis ir jaučiu, kad pykstu, kai pamatau kitų veiduose šypsenas, besišnekučiuojant su bendrakeleiviais. Jie džiaugiasi, o aš greit iškeliausiu…Nerimas buvo nuolatinis mano palydovas. Praėjus metams, besukant ratus po nuolatines procedūras onkologinėje ligoninėje, sėdėdama koridoriuje – tyliai meldžiau Dievulį, nors keletą metelių pratęsti mano gyvenimą, kad galėčiau išsakyti savo artimiesiems dar tiek daug nepasakytų dalykų. Bet štai lekia antri metai į pabaigą po ligos diagnozės, kūno jėgos pradėjo spačiai silpnėti, dažnai pykina, valgau mažai. Gydytoja ištyrė visapusiškai, metastazės išsikerojo ir dalis nuėjo į galvos smegenis.

Diagnozė aiški „tau liko daugiausia dešimt dienų“. Kažkas giliai suspaudžia širdį. Po truputį į ramias mano mintis ateina skaudi gyvenimo realybė. „Apšalau“. Parvežė namo, atsiguliau su rūbais ir judu be jėgų.taip mažai, ką veikdama pragulinėjau penkias dienas. Kai protas bunda. Kai pabunda atmintis. Kai susiduri su negailestinga tikrove.Su nepakeliama tiesa..! JUMS LIKO LABAI NEDAUG – GAL – DEŠIMT DIENŲ. Atleiskit, bet mes niekuo nebegalim Jums padėti. Šaltas, bejausmis balsas. Gydytojas nuostabus žmogus- atidavė visas savo jėgas mano gerovei. Bet tą rytą neapkenčiau Jo, jo žodžių, jo balso… Nekenčiau tos tiesos. Nekenčiau Savęs., Visko!

Pro ašaras nebematau ošančių medžių. Tik žali raibuliuojantys siluetai. Kaip aš myliu vasarą ir šilumą. Nemėgdavau šalto rudens, tamsių vakarų. Niekada nemėgdavau, bet dabar, atiduočiau viską, kad tik galėčiau pamatyti gelstančius rudenio medžius. Jokios vilties. Niekada jų nebepamatysiu, o dar tiek planų turėjau, tiek visokių reikalų neišspręstų, tiek žodžių neišsakytų, artimiesiems, draugams, kolegoms ir netgi priešams (bet ar aš turėjau tokių). Tad belieka prašyti Dievo palaimos ir atsiduoti į Jo rankas.

Kodėl anksčiau visai nesusimąstydavau apie laiko vertę, o dabar kiekviena diena kaip dovana. Rūpestingi namiškiai tik zujo apie mane. Myliu aš juos, turiu prieš išeidama jiems tai pasakyti, penkios dienos dar galiu daug, ką nuveikti, nes tikros vertybės neįperkamos – neparduodamos-ryšys, meilė, nuoširdumas. Tik dabar pamačiau, kokios gražios jų visų akys, išgirdau jų skirtingus balsus, stebiu veidus, kad išeinant, jie įsirėžtų į mano atmintį. Jaučiu mano artimųjų meilės šilumą. Turiu jiems pasakyti, gal jie vis dar nežino, kaip stipriai juos mylėjau ir myliu. Turiu jiems pasakyti, jog visai neverta verkti, kad kas nors baigėsi. Reikėtų nusišypsoti, kad tai apskritai buvo! Ir svarbiausia vertinti kiekvieną akimirką praleistą kartu. Laikas – tai gyvenimo upė. Žmonės branginkite savo gyvenimo kiekvieną minutę. Bet ar taip yra? Kiek dažnai mes sakome „kada nors“ arba „kurią nors kitą dieną“?.. Nereikėtų atidėlioti nieko, kas suteikia mums džiaugsmo. Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė yra ypatinga! Ir mes nežinome, kuri iš jų bus mums paskutinė. Niekada nereikėtų nustoti šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu – visas pasaulis.

Nustembu – jau vos judu, bet vis laukiu stebuklo – o gal dar dar pagyvensiu – viltis – miršta paskutinė…