Vytautas Valevičius: Sveikatos mitai

Straipsnis perpublikuotas iš portalo VLMEDICINA.LT

Mitologija – šiuolaikinio gyvenimo dalis. Dažniau mitai sukuriami mums, kai kada mes patys juos sugalvojame. Tyčia ar ne, tai nesvarbu. Pabandysiu apžvelgti santykinai nedidelį jų skaičių, nors jų begalės

Vytautas Valevičius. © Algirdo Kubaičio (VLMEDICINA.LT) nuotr.

Vytautas Valevičius. © Algirdo Kubaičio (VLMEDICINA.LT) nuotr.

1. Gydytojai yra sveikesni nei kitų specialybių darbuotojai.

2. Sveikata reikia rūpintis tuomet, kai patiriami nesklandumai ar skausmai.

3. Rūpintis savimi, savo sveikata – egoistiška.

4. Sveikatai reikia pinigų, todėl pirma reikia jų užsidirbti.

5. Sveikame kūne – sveika siela, todėl psichine liga neturėtų susirgti „normalus“ žmogus.

6. Visi ir taip moka plautis rankas bei valyti dantis, to nereikia specialiai mokyti.

7. Visi gydytojai yra geri ir moka viską paaiškinti.

8. Gydytojai turi visuomet padėti kitiems: banditams, narkomanams, psichiniams ligoniams.

9. Senėjimas yra liga ir čia nieko nepadarysi.

10. Visi vaistai gydo, vieni geriau, kiti blogiau.

11. Jei šie vaistai padėjo kaimynei, padės ir man.

12. Papildai gali pakeisti kūną, pagerinti sveikatą.

Gydytojai ir sveikata

Žmonės mėgsta mitus arba pasakas. Ne tik politines, bet visas kitokias. Kol kas pažvelkime į mitus apie sveikatą. Tiesa ir šioje, kad ir ribotoje, srityje jų daug. Todėl bandau juos skirstyti į tris grupes: pirmieji apie gydytojus, antra grupė apie atsakomybę už sveikatą, trečioji apie vaistus. Paimkime kelis:

1. Visi gydytojai yra geri ir moka viską paaiškinti.

2. Gydytojai turi visuomet padėti kitiems: banditams, narkomanams, psichiniams ligoniams.

3. Gydytojai yra sveikesni nei kitų specialybių darbuotojai.

Pradėsiu nuo to, kad gydytojo pasirinkimas yra ne vien mūsų problema. Tai sudėtinga padaryti ir Kanadoje, JAV ar Anglijoje. Taigi, kai yra galimybė keisti, t.y. pasirinkti gydytoją bei gydymo įstaigą, tenka klientui prisiimti atsakomybę ir surasti tą, kuri geriausiai tenkina poreikius. Aišku, čia tenka ir suklysti, bet… galima vėl keisti. Nors visuomet norisi viena, o gauni kitą. Rinksies seną specialistą, tai gali susidurti su konservatoriumi, kuris nežino naujų gydymo būdų ir nepasitiki naujais vaistais. Rinksies jauną, vadinasi, gali susidurti su nepatyrusiu ir avantiūristišku gydytoju. Vieno ir vienintelio kriterijaus čia nėra. Bet didesnę problemą sukelia mums skiriamas laikas, per kurį specialistas turi nustatyti susirgimą ir paaiškinti gydymą. Gydytojas anatomiją išmano šimtus kartų geriau nei dauguma kitų žmonių. Jis moka medicinos terminus, kurių kiti nesupranta. Vadinasi, nemažai žmonių bijos ir beveik nesupras, kas jiems sakoma apie vaistus ar gydymo ypatumus. Ir kas čia kaltas – lyg ir neaišku.

Visuomenėje vyrauja mitas, kad gydytojas turi dirbti 24 valandas per parą. Dar labiau – jis turi padėti visiems. Bet gydytojas yra žmogus, kuris kartais turi net politines pažiūras. Jis gali tikėti vienu ar kitu dievu, priklausyti tikinčiųjų bendruomenei. Tai daro didelę įtaką jo pažiūroms į kai kurias medicinos pagalbos rūšis, pavyzdžiui, abortus. Paprastas žmogus nelabai suvokia, kodėl už visuomenės pinigus reikia gydyti alkoholikus, narkomanus, keisti švirkštus ar įsteigti saugius kabinetus narkotinėms medžiagos naudotis. Formaliai tai medicinos sistemos darbas. Ir ne visi gydytojai tam pritaria. Aišku, galima pripažinti, jog pastarieji yra psichikos ligoniai ir nesuvokia savo veiksmų bei negali prisiimti atsakomybės. Bet tai vėl mažai priimtina ir medikams.

Kita to pusė – medicinos darbuotojų nusivylimas profesija, vadinamasis perdegimas. Kiek akylesnis pilietis pastebės, kad buvusių gydytojų ar slaugytojų galima rasti gana daug. O nematoma to pusė – šio sluoksnio darbuotojų sveikatos problemos: didžiausia iš jų – psichika. Medikų savižudybių skaičius yra gerokai aukštesnis nei kitų grupių, stresą patiria didesnė pusė visų dirbančiųjų, o pagalbos susilaukia retai. (JAV statistika – per metus nusižudo per 400 medikų.) Keista, labai dažnai jie gėdijasi kreiptis tos paramos į psichiatrus ar psichologus. O sergantis gydytojas ar slaugytojas gali tapti neveikiančia ar net kenkiančia gydymo dalimi.

Neturiu Lietuvos statistikos, o štai JAV „Journal of Patient Safety“ specialistai tvirtina, kad per metus dėl medikų klaidų miršta per 210 tūkst. ligoninių pacientų. Kitas ne mažiau solidus žurnalas www.npr.org pateikia dar didesnį skaičių: 2014 metais daugiau nei 250 tūkst. numirė dėl medikų klaidų.

Gydymas, kaip mokslas ir procesas, nėra absoliučiai tikslus. Klaidų čia niekuomet neišvengsi. Tačiau kai suklysta raketos paleidėjų grupė – sprogsta viena raketa. Kai klysta medicinos darbuotojai – nukenčia aibė nekaltų žmonių, kurie pasitiki sistema. Bet net dėl to atmesti jos nereikia, kol nėra kitokios.

Žmogus ir sveikata

Sveikatos supratimo mitai įeina į standartinio mąstymo matricą. Juos panaikinti yra labai sunku. Kaip pavyzdžius pateikiu tik kai kuriuos „ populiaresnius“:

1. Sveikata reikia rūpinti tuomet, kai patiriami nesklandumai ar skausmai.

2. Rūpintis savimi, savo sveikata – egoistiška.

3. Sveikatai reikia pinigų, todėl pirma reikia jų užsidirbti.

4. Sveikame kūne – sveika siela, todėl psichine liga neturėtų susirgti „normalus“ žmogus.

5. Visi ir taip moka plautis rankas bei valyti dantis, to nereikia specialiai mokyti.

6. Senėjimas yra liga ir čia nieko nepadarysi.

Dar senovės mokslininkai atskleidė pagrindinį mokslo požymį – gebėjimą atrasti priežasties ir pasekmės sąryšį. Tai sudaro dėsnio sampratą. Sveikata ir liga daugelio prote yra sumišusios. Įprasta sveikatą suvokti kaip ligos nebuvimą. Deja, tai nėra teisinga. Dalis tų požymių, kurie tapatinami su liga, nėra jos savybės. Kai kurie dalykai liudija apie prasidedančią (ar net besitęsiančią) ligą, o manoma visai kitaip. Paprasčiausias pavyzdys – skausmas. Po geros treniruotės ar sunkaus fizinio darbo žmonės patiria nemalonius pojūčius. Ar tai liga? Beveik visuomet galima pasakyti, kad ne. Taigi mūsų individualūs pojūčiai retai atskleidžia kūno ar psichikos ypatumus, kurie liudija organizmo gedimą arba ligą. Kitaip sakant, ligos, kaip žmogiško susirgimo pradžia, dažniausiai yra asmens elgesio pasekmė.

Jei vaikas mėgsta saldumynus ir nevalo dantų, greičiausiai jo dantys bus „skylėti“. Suaugusiems dar blogiau – jiems pastarieji iškris ir nauji neataugs. Niekas netvirtins, kad paradontozė ar kariesas yra užkrečiamos ligos ir nuo mūsų nepriklauso. Todėl manau, kad sveikata reikia rūpintis iš anksto, t.y. ne prasidėjus susirgimui, o visada.

Tiesa, tai nėra nei lengva, nei paprasta. Sakykime, vaikus gali „apmokyti“ higienos įgūdžių specialistai vaikų darželiuose bei mokyklose. Bet jau aukštosiose jaunimas tarsi pamirštamas. O darbo vietose tik maža dalis įmonių bei organizacijų vadovų rūpinasi žmonių valgymu ar poilsiu. Tik iš pirmo žvilgsnio jaunam žmogui sveikatos užtenka. Kai kiek pasens, jau turės užsidirbęs pinigų sau ir šeimai, ir tada pradės rūpintis savimi. Negalima būti egoistu – ateis laikas, tuomet ir bus galima labiau rūpintis savimi.

Tokių nuostatų didžiausia yda yra tai, kad manoma, jog sveikatą galima nusipirkti už pinigus ar „atstatyti“. Organizmas dažniausiai sugenda tiek, kad jokia medicina už jokius pinigus jo padaryti nauju negali. Todėl antras tikros sveikatos principas yra toks: negadink to, ko negalėsi pataisyti. Jaunos merginos bei vaikinai labai retai rūpinasi maisto sveikumu, dažniau jiems rūpi, kur ir ką gauti pavalgyti. Visai panašiai jie pradeda mąstyti ir apie mankštą bei kitą sportą. Aš jau nebekreipiu dėmesio į rūkymą ar išgėrinėjimą. Visa tai sugriauna ne tik galimybę siekti mokslo rezultatų, bet ir tenka patekti į gydymo įstaigas, tiesa, daugiausia besirūpinančias psichikos tvarkingumu.

„Jaunas – vadinasi, sveikas“, – tokia mintis jau tampa netiesa. Vis daugiau gydoma jaunų žmonių: ankstėja vėžio susirgimų pradžia, o ir ligomis, anksčiau vadintomis vyresnio amžiaus gyventojų ligomis, suserga maži vaikai.

Turime lyg ir priešingą mintį, deja, nesvetimą ir medikams: senas žmogus yra ligų maišas. Aišku, tai tartum patvirtina ilgos senolių eilės gydymo įstaigose. Bet tai netiesa. Jokioje ligų klasifikacijoje nerasite ligos, pavadinimu senėjimas. Tiesa, gana dažnokai painiojamas ir ilgas gyvenimas su sveiku gyvenimu. Ligonio buvimas ant lovos dešimtmetį gerina statistiką, bet ne žmogaus laimingumą. Bet kuris įdėmesnis statistikos stebėjimas parodo, kad nėra tiesioginio ryšio tarp amžiaus ir ligotumo. Dabar vis dažniau serga jaunesni, o ilgiau ir sveikiau gyvena kiti. Visi, kurie nenustoja rūpintis savo kūnu ir sveikata, išlaiko darbingumą ir net pradeda naujas veiklas vyresniame amžiuje.

Lobizmas medicinoje yra ne mažesnis nei ekonomikoje. Ir čia atskiros medicinos šakos konkuruoja tarpusavyje. Ta, kuri „reikšmingesnė“, gauna daugiau pinigų ir kitokių privilegijų: statomos ligoninės, apdovanojami specialistai ir t.t.

Konkurencija vyksta ir tarp šiuolaikinės medicinos ir kitokių arba alternatyvių jos formų. Tačiau dar daug žmonių nepripažįsta psichiatrijos “normalia“ medicinos kryptimi. Ji lyg ir kitokia. Ir jos ligoniai bei ligos – savotiški. Sirgti jomis – tarsi patekti į atstumtųjų ratą. Vienu žodžiu – „psichas“. Toks požiūris yra ne tik ydingas, bet ir kenksmingas.

Per pastaruosius dešimtmečius surasta nemažai būdų padėti psichiškai sunkiai begyvenantiems žmonėms. Aišku, ne tiek vaistais, kiek žmogišku bendravimu ir medicinine parama. Augant gyvenimo tempui, sudėtingėjant aplinkai, žmogaus psichikai ne visuomet pakaks galių prisitaikyti, t.y. susidoroti su socialinėmis problemomis. Pagalba iš kitur tampa būtina. Kitais žodžiais, psichologo ar psichiatro konsultacija yra ne prabanga, o realaus gyvenimo būtinybė. „Psichais“ tampa ne tik tie, kurie su pastaraisiais bendrauja, o tie, kurie bijo kreiptis paramos. Statistiniai apibendrinimai liudija, kad 3 proc. žmonių nors kartą gyvenime patiria psichozę, kas penktas suserga depresija, kas septintas – vienu ar kitu nerimo sutrikimu. Kiekvienas žmogus per gyvenimą patiria ne vieną emocinių sutrikimų simptomą: nemigą, padidėjusį nerimą, prislėgtą nuotaiką. Niekas neišvengs streso bei sudėtingų gyvenimo situacijų, kurios ir sukelia laikinų sveikatos problemų. Jos – dar ne liga.

Šiame straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė, VšĮ “Ori senatvė” už turinį neatsako.